Nesenai perskaitytas Paul Coelho romanas "Alefas" be jokių pastangų nukėlė į praeitį... Tik pradėjus skaityti šį romaną, akimirkai stabtelėjau, pakėliau galvą nuo knygos ir išvydau praeities akimirką. Aiškiai mačiau, kas esu, kas šalia manęs, ką laikau APKABINĘS ir kad ją labai nuoširdžiai myliu. Mačiau, kuriame pasaulio kampelyje tai vyksta. Dabar pakanka tik pagalvoti apie tai, kad vėl iš naujo tai pajausčiau ir pamatyčiau. Pirmą kartą, kai tai atsitiko net nesvarsčiau, ar tai realu, pakako tik jausmo, kad tai gyva ir stipriai pulsuoja "čia ir dabar".
Tai įvyko anksčiau, nei sekančiuose knygos skyriuose perskaičiau apie magišką ugnies žiedą, nukelianti į praeitį. Toliau skaitant, neabejojau, kad viskas vyksta viename taške - "Alefe", praeitis, dabartis ir netgi ateitis. Neabejoju, kad tą puikų šviesų vidinį jausmą dar išgyvensiu su realiu žmogumi šiame fiziniame pasaulyje. Ir to laukiu. Ramiai.
Pradėjus skaityti romaną, su šypsena galvojau, kad abu su autorium skaitėm tą pačią Michael Newton knygą apie sielų lemtį. Pastebėjau, kad apskritai visos perskaitytos knygos turi tarpusavio ryšį ir tam tikrą logišką seką, kuri paaiškėja tik vėliau.
"Alefas" įdomus, bet dar įdomesnis pats autorius. Labiausiai patinka šio autoriaus skleidžiama šviesa ir jo mistinė asmenybės pusė.
