Astrotarosielai

Jei tik atvertume savo širdis ir spinduliuotume meilę, nepaisant laiko ir aplinkybių, neįvyktų jokia pasaulio pabaiga, niekas mūsų nesunaikintų, išskyrus natūralią mirtį... Jei tik spinduliuotume meilę dvidešimt keturias valandas per parą, laikydamiesi įprasto savo dienos ritmo, kaip pagerėtų mūsų ir aplinkinių gyvenimo kokybė. Jei dirbtume su meile, jei siektume savo tikslo su meile, jei įkvėptume kitus, skatinami meilės, niekas neišdrįstų mūsų įbauginti, jie paprasčiausiai neatlaikytų mūsų spinduliuojamos energijos srauto. Dievas yra meilė. Todėl meilė yra Visagalė ir veikia per mus. Atidarykime širdis ir leiskime jai laisvai tekėti per mus. Jei ir ne viskas pavyktų, nesiliaukime spinduliuoti, juk mes tik mokiniai ČIA. Nereikia jokio specialaus išsilavinimo, įžvalgų ar ypatingų sąlygų, pakanka tiesiog pajausti save kaip meilės šaltinį ir šviesą. Jei tik leistume Meilei mus įkvėpti.. o sulaukus įkvėpimo, drąsiai imtumėmes veikti ir visus mūsų veiksmus lydėtų Meilė, kiek daug mes ga

Mano malda Viešpats - mano akių šviesa, Mano širdies šiluma, Mano ramybė ir sveikata. Viešpats - m ano visas gyvenimas ....

Iškeliauju į meilės šalį.... Emigruoju. Nebegrįšiu daugiau.... Meilė kaip tirštas rūkas lydės mane kelyje. Kelionė bus mano tikslas.

Mano Magija. Dabar mokausi blogus dalykus paversti gerais. Nežadu sustoti. Išnaudoju kiekvieną "blogietį", kuris tik pasitaiko mano kelyje ir visas neigiamas energijas savo viduje anksčiau ar vėliau transformuoju į gėrį :) Jau dabar aišku, kad procesas truks visą gyvenimą. Todėl pasinaudosiu visais minusais, kurie tik pasitaikys mano kelyje. Stebiuosi, kaip didėja mano siela. Įdomus pojūtis. Aš buvau ją pamiršus ir apleidus..... Šį paveikslėlį radau čia: http://exper.3drecursions.com/2008/01/18/evolving-soul/ P.S. Reikia paprasčiausiai neduoti maisto kito žmogaus blogoms emocijoms! Taipppppp!!!!! Reikia tiesiog neduoti joms nieko valgyti iš principo :) Nesvarbu kokios jos bebūtų - pagieža, liūdesys, depresija ar dar kas nors, joms negalima NEGALIMA nieko duoti valgyti! BADO DIETA!

Supratau, kad labiausiai gyvenime reikia investuoti į savo vidinį pasaulį. Reikia turėti labai turtingą vidinį pasaulį, kad galėtum kuo daugiau duoti kitiems. Duoti daug šypsenų, gerų emocijų, užkrėsti kitus savo entuziazmu, energija, prajuokinti, kartais mirktelėti akį ir ne tik ;) Reikia turtėti, turtėti ir vis labiau turtėti dvasiškai, morališkai ir finansiškai, kad kuo daugiau galėtum pasidalinti su kitais. Net jei ir kai kurie niurzgaliai to nesupras, nieko baisaus, vis vien davimas teikia daugiau vidinės laimės, nei priklausymas nuo kito malonės. Utopija, ar ne? Cha cha! Bet geriau tokia vidinio turtingo pasaulio vizija, nei amžinas skurdas, vargas ir dejonės. Įgyvendinkime kiekvienas ją savo viduje ir tai tebūna mūsų pačių vidinė paslaptis ;) Jėga!  Jei neturiu laiko kitiems, vadinasi neturiu jo ir sau, nuskriaudžiu pati save... Jei ko nors neturiu, tai negaliu to duoti kitiems... Ei! ...Bet aš visada galiu VISKĄ susikurti savo viduje, kad tai kada nors  pasireikštų išorėje

Netrukus po to, kai garsiai pamąsčiau apie asmeninę atsakomybę, į rankas netikėtai papuolė puiki Joe Vitale ir dr. Ihaleakala Hew Len knyga "Jokių ribų" ("Zero limits"). Verta paskaityti. Perskaičius knygą, apėmė palengvėjimas ir nusiraminimas dėl kai kurių gyvenimo įvykių, kurie tarsi kaip koks kuolas, įbestas tvirtai į žemę, net neketina pajudėti iš vietos. Visos taip populiarios įvairios sėkmės teorijos, vizualizacijos, tikslų planavimas, dalyvavimas seminaruose ir t.t. pasitraukė į antrą planą. Aiškiau tariant, visi šie metodai savo vietą perleido pagrindinei Gyvybinei energijai manyje. Kartais visi patiriame būseną, kai esame tarsi statiškos situacijos įkaitai ir atrodo nėra jokių vaistų mūsų sielai. Net didieji Sėkmės knygų autoriai patiria nesėkmes, nepaisant to, jog jų knygos yra bestseleriai. Tokia patirtis dažniausiai neafišuojama. Keletą tokių pavyzdžių pateikia J.Vitale savo puikioje knygoje "Jokių ribų". Nepaisant to, REIKIA PLANUOTI ir LEISTI

Dabar populiaru skaityti lengvas psichologinio pobūdžio knygas apie tai, kaip tapti sėkmingam, sveikam ir turtingam ir kad viskas vyksta be jokių pastangų. Taip, tai tiesa, žolei nereikia jokių pastangų augti, gryna energija teka be mūsų pastangų. BET, nėra tik vienos knygos, bent jau neteko tokios matyti, kuri vadintųsi "Asmeninės atsakomybės ugdymas" arba "Asmeninė atsakomybė ir juodas darbas". Nėra ir nebus. Tokių niekas nepirktų. Jos neatitinka jokių marketinginių reklamos triukų ir taip populiaraus amerikietiško sėkmės modelio. O aš parašyčiau tokią knygą. Parašyčiau ją sau, kad suprasčiau ir kiekvieną minutę žinočiau, jog ESU ATSAKINGA už savo mintis, žodžius ir veiksmus kiekviename savo žingsnyje. Net po didžiausio dvasinio nuopolio, kurį patyriau, supratau, jog aš ne auka, o nusikaltėlė (čia nėra kabučių, nes labiausiai nusikaltau savo sielai).  Nusikaltau sau, nes leidau sau būti silpnai, gyventi iliuzijose, spręsti už mane kitiems. Aš pati LEIDAU kitiems t

Iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad pats BRANGIAUSIAS pasaulyje dalykas yra vidinė ramybė. Vidinė ramybė ir tikėjimas yra stabilaus gyvenimo pamatas. Ramybę reikia tiesiog pajausti, o tikėjimą išsiugdyti. Išorinėse mūsų gyvenimo aplinkybėse kaip veidrodyje atsispindi mūsų vidinė būsena. Kai leidžiame, kad neramus aplinkinis pasaulis sujauktų mūsų ramybę, kai leidžiame sau suabejoti... svarbu, kad ta būsena netruktų ilgai. Kad ir kas atsitiktų, visada reikia rasti laiko grįžti į tą nuostabią vietą mūsų viduje, susilieti su savo siela. Tai patys tikriausi vaistai, kurie mus gali išgydyti. Kai pasveiksime, galėsime įkvėpti kitus tik mums patiems žinomu paslaptingu būdu ;)

Tik nesenai supratau, jog galima nutraukti nuolat identiškai pasikartojančias nemalonias situacijas. Galima išeiti iš užburto rato, jei pavyksta suprasti tikrąją nesėkmių priežastį. Kai vieną kartą ir visam laikui išmoksti pamoką, neįmanoma, jog tas pats scenarijus pasikartotų. Daugiau tokių pačių situacijų nebepritrauki. Tada atsiranda nauji iššūkiai, kuriuos turi įveikti. Tai yra vidinis apsivalymo ir tobulėjimo procesas. Kaip viduje, taip ir išorėje. Už naujus jaudinančius iššūkius! :) Tabula rasa (lot. švari lenta).

Nesenai perskaitytas Paul Coelho romanas "Alefas" be jokių pastangų nukėlė į praeitį... Tik pradėjus skaityti šį romaną, akimirkai stabtelėjau, pakėliau galvą nuo knygos ir išvydau praeities akimirką. Aiškiai mačiau, kas esu, kas šalia manęs, ką laikau APKABINĘS ir kad ją labai nuoširdžiai myliu. Mačiau, kuriame pasaulio kampelyje tai vyksta. Dabar pakanka tik pagalvoti apie tai, kad vėl iš naujo tai pajausčiau ir pamatyčiau. Pirmą kartą, kai tai atsitiko net nesvarsčiau, ar tai realu, pakako tik jausmo, kad tai gyva ir stipriai pulsuoja "čia ir dabar". Tai įvyko anksčiau, nei sekančiuose knygos skyriuose perskaičiau apie magišką ugnies žiedą, nukelianti į praeitį. Toliau skaitant, neabejojau, kad viskas vyksta viename taške - "Alefe", praeitis, dabartis ir netgi ateitis. Neabejoju, kad tą puikų šviesų vidinį jausmą dar išgyvensiu su realiu žmogumi šiame fiziniame pasaulyje. Ir to laukiu. Ramiai. Pradėjus skaityti romaną, su šypsena galvojau, kad abu su au

Cha cha! Pagaliau pavyko!!! Valiooo! Dabar vyksta pirmieji dienoraščio rašymo bandymai ir sistemos testavimas. Noriu skleisti gėrį ir grožį, nes jo niekada nebus per daug šioje žemėje.