Dabar populiaru skaityti lengvas psichologinio pobūdžio knygas apie tai, kaip tapti sėkmingam, sveikam ir turtingam ir kad viskas vyksta be jokių pastangų. Taip, tai tiesa, žolei nereikia jokių pastangų augti, gryna energija teka be mūsų pastangų. BET, nėra tik vienos knygos, bent jau neteko tokios matyti, kuri vadintųsi "Asmeninės atsakomybės ugdymas" arba "Asmeninė atsakomybė ir juodas darbas". Nėra ir nebus. Tokių niekas nepirktų. Jos neatitinka jokių marketinginių reklamos triukų ir taip populiaraus amerikietiško sėkmės modelio.
O aš parašyčiau tokią knygą. Parašyčiau ją sau, kad suprasčiau ir kiekvieną minutę žinočiau, jog ESU ATSAKINGA už savo mintis, žodžius ir veiksmus kiekviename savo žingsnyje. Net po didžiausio dvasinio nuopolio, kurį patyriau, supratau, jog aš ne auka, o nusikaltėlė (čia nėra kabučių, nes labiausiai nusikaltau savo sielai). Nusikaltau sau, nes leidau sau būti silpnai, gyventi iliuzijose, spręsti už mane kitiems. Aš pati LEIDAU kitiems taip su manimi elgtis. Savaime suprantama, kad šis suvokimas kaip nušvitimas atėjo gerokai vėliau nei galėjau tikėtis. Dabar aš dėkinga visoms savo gyvenimo blogybėms ir visiems blogiečiams, kurie pasitaikė mano gyvenime ir pavyzdingai mane išauklėjo. Už tai galiu jiems parašyti daug pagyrimų ir dešimtukų, jie to TIKRAI nusipelnė.
Vienoje A.Mamontovo dainų yra tokie žodžiai: "...kaip gali įvertinti šviesą tasai, kuris nepatyrė tikrosios tamsos?". Man prireikė nemažai laiko, kurį paskyriau vidinei analizei ir tobulėjimui, kad išmokčiau nesigėdyti savo nesėkmių ir net padėkoti už jas. Dabar žinau, kad neįmanoma išmokti ko nors, nesuklydus. O jei nori tobulai išmokti? Tada suklysi daug kartų. Bet jei pasakysi, kad išmokai tobulai, geriau pasirašyk "savęs žlugimo nuosprendį". Tobulėjimo procesas neišsenkantis.
Asmeninė atsakomybė yra visuotinės atsakomybės dalis ir atvirkščiai. Begalinis pasaulio žiaurumas skatina abejoti Dievo buvimu ir Dieviška atsakomybe (jei tokia išvis gali būti), nes jei Dievas būtų, jis niekuomet neleistų, kad vyktų karai ir stichinės nelaimės. Nereikia Dievo varyti į medį, nes jam visiškai vienodai, ar jis medyje, ar po medžiu. Bėda su mumis. Kad būtų daugiau taikos ir harmonijos pasaulyje, galvokime, kad mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai įtakoja pirmiausia mūsų pačių gyvenimą. Jauskime atsakomybę prieš save ir savo ateitį, šeimą, artimuosius, bendradarbius, šalį, kurioje gyvename....orą, kuriuo kvėpuojame. Jei tik asmeninės atsakomybės ugdymas taptų užkrečiama liga...ir plistų po visą pasaulį.... Utopija. Savaime suprantama, kad gėrio ir blogio kontrastai yra reikalingi, jog suprastume tikrąsias vertybes.
Paprasčiausia asmeninė atsakomybė nieko nekainuoja. Tik asmeninių pastangų dėka galime sau susikurti pilnavertį gyvenimą ir įgyvendinti savo svajones. Kuo daugiau turėsime vidinių ir materialinų resursų, tuo daugiau galėsime duoti kitiems, nes duodant apima didesnis džiaugsmas ir vidinis pasitenkinimas, nei imant. Už taiką, harmoniją ir asmeninę "Asmeninės atsakomybės ugdymo" knygą :)
P.S. Nepamirškime, jog egzistuoja ir slaptas dvasinis mūsų gyvenimo planas, kurio paslapčių dar nesugebėjom įminti tol, kol gyvename čia, šioje žemėje ;) Už vidines sielos paslaptis, kurios yra mūsų gyvenimo atspindys. Ramaus vandens paviršiuje medžių atspindys geriau išsilaiko ir yra aiškiau matomas...
