Supratau, kad labiausiai gyvenime reikia investuoti į savo vidinį pasaulį. Reikia turėti labai turtingą vidinį pasaulį, kad galėtum kuo daugiau duoti kitiems. Duoti daug šypsenų, gerų emocijų, užkrėsti kitus savo entuziazmu, energija, prajuokinti, kartais mirktelėti akį ir ne tik ;) Reikia turtėti, turtėti ir vis labiau turtėti dvasiškai, morališkai ir finansiškai, kad kuo daugiau galėtum pasidalinti su kitais. Net jei ir kai kurie niurzgaliai to nesupras, nieko baisaus, vis vien davimas teikia daugiau vidinės laimės, nei priklausymas nuo kito malonės. Utopija, ar ne? Cha cha! Bet geriau tokia vidinio turtingo pasaulio vizija, nei amžinas skurdas, vargas ir dejonės. Įgyvendinkime kiekvienas ją savo viduje ir tai tebūna mūsų pačių vidinė paslaptis ;) Jėga!
Jei neturiu laiko kitiems, vadinasi neturiu jo ir sau, nuskriaudžiu pati save... Jei ko nors neturiu, tai negaliu to duoti kitiems... Ei! ...Bet aš visada galiu VISKĄ susikurti savo viduje, kad tai kada nors pasireikštų išorėje ;) Kaip sako Hicks'ai ( http://www.abraham-hicks.com/lawofattractionsource/index.php ) patys svarbiausi gyvenimo santykiai yra tarp mano "Aš" ir mano kito "Aš" * :) .
Dabar žinau, kad būčiau laiminga ir susikurčiau turtingą vidinį ir išorinį pasaulį, reikia labai gerai sutarti su savimi. Atrodo paprasta, bet nevisada lengvai įgyvendinama. Todėl darau tai mažais, bet užtikrintais žingsneliais. Manau, tai yra mano gudrusis gyvenimo planas ;)
(* Hicks'ai, siekdami išvengti vidinio pasipriešinimo jausmo, vengia žodžio "Dievas" ir išvis jo nevartoja. Paslaptis yra ta, kad kitas "Aš" yra Dievas. Iš tikrųjų tai nieko naujo dvasiniame pasaulyje. Ta pati frazė skirtingų šaltinių išsakoma vis kitaip. Bet asmeniškai manau, jog pradžiai pakanka apie Dievą galvoti kaip apie savo kitą "Aš" ir kartais geriau nevartoti šios sąvokos, kad nesukeltų kitų susierzinimo ar mūsų pačių vidinio diskomforto).
Tikiu, kad viskas, kas yra iš tikrųjų dvasinga yra labai paslaptinga......
Tikiu, kad viskas, kas yra iš tikrųjų dvasinga yra labai paslaptinga......
